kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Miliauskaitė


Poetė Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) gimė Keturvalakiuose (Vilkaviškio r.), Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose,
Kalba Vilnius redakcijoje, persikėlusi gyventi į Druskininkus su vyru poetu Vytautu P. Blože, daugiausia rūpinosi kasdiene buitimi, dirbo vyro sekretorės, namų ūkvedės darbus.
Miliauskaitės poezija buvo netikėta ir pasirodė pačiu laiku. Jos kūryba buvo šiltai priimama ir Lietuvoje, ir užsienyje, eilėraščiai įtraukti į 80 geriausių šiuolaikinių pasaulio poetų antologiją.
Miliauskaitės poezija – vienas didelis eilėraštis, turintis nusistovėjusius pagrindinius semantinius centrus, pilnus tylių, gilių paradoksų. Kryptingai, aiškiai, tarsi savaimingai judama nuo pirmo iki paskutinio rinkinio.
Miliauskaitės eilėraščiai parašyti daugiausia verlibru, turi siužetiškumo užuomazgų, kai kurie primena noveles. Miliauskaitės poezijoje dominuoja ne žodžio muzikalumas, ne idėja, o vaizdas. Eilėraščiai pasižymi vizualumu, konkretumu, Vaičiūnaitė buvo juos apibūdinusi ir kaip fotorealistinius. Vaizdas minimalistinis, santūrus, statiškas, vyrauja konkrečios, bet išraiškingos detalės, kasdieniški daiktai, portretų štrichai, drabužių detalės; kalbėjimas lėtas, išretintas pauzių, kurios sustiprina eilėraščio daiktiškumą, tikroviškumą. Vaizdo dominavimas leidžia subtiliai prislopinti emocijas, išvengti atviro emocingumo, tačiau visiškai jo neužgesinti. Poetinė kalba neįmantri, joje nėra tradicinių poetiškumo ženklų (metaforų, rimo, netikėtų palyginimų ar žodžių sandūrų, pakilaus tono). Tokia kalba kalbanti Miliauskaitės eilėraščių moteris taip pat yra kukli, nesusireikšminusi, tarsi be kaukės. Vietoje egocentriško „aš“ svarbiau yra kažkas kita – daiktai, žmonės, apie kuriuos kalbama, prisiminimai, o „aš“ tėra tarpininkas, mėginantis prisiliesti prie buvusiųjų paliktos auros. Lietuvių lyrikoje Miliauskaitės eilėraščiai išsiskiria dėmesiu, jautrumu daiktams, dažniausiai seniems, turintiems istoriją, spinduliuojantiems tam tikrą nuotaiką, primenantiems dingusius žmones bei laiką. Daiktai Miliauskaitės poezijoje leidžia patirti tikrumą (eil. „Šilkas“). Skirtingai nuo šiuolaikinės poeijos tendencijų, kasdienybė Miliauskaitės poezijoje yra švari, spindinti, tauri.
Poezija Miliauskaitės kūryboje – tarsi ištikimas, nušvitimas, pamatymas, tariamo nuobodžiavimo, dykinėjimo, o iš tiesų intensyvaus vidinio dvasinio gyvenimo ypatingi momentai (eil. „tavo valandos, beveik kad jau pamirštos...“). Kasdienybės monotonija, vienatvė, buvimas su savimi kupini pilnatvės, ramaus ir tylaus džiaugsmo, savęs pažinimo, amžinybės dvelksmo.
Miliauskaitės poezijoje šalia kasdieniškojo matmens esama ir mitinio (ciklas „Eilėraščiai Persefonės palydai“). Kasdienybės, mitinį ir
sacrum matmenį jungia ir vienas svarbiausių – namų – įvaizdžių, kuris yra tam tikras archetipinių prasmių, paslapčių masyvas, namai – ir idealaus pasaulio, sielos nuskaidrėjimo, nubudimo vaizdinys (eil. „Namas prie sankryžos“), ir istorijos, buvusių gyventojų likimų liudytojai, atminties kelionės erdvė, ir sudėtingo savęs pažinimo metafora, sielos labirintas (eil. „nuzulintom akmeninėm pakopom, stačiais...“). Namai – ideali erdvė, kurioje skleidžiasi dvasios pilnatvė, jie spinduliuoja ir šilumą, ir švelnų liūdesį, paslaptingumą. Pilnatvė pasiekiama tik kaip vizija, sapnas, idealiuose namuose niekada nebus gyvenama (eil. rink. Namai, kuriuose negyvensim). Nors poetė ir deklaravo etinę nuostatą prie nieko neprisirišti, bet savo vietos neturėjimas, akcentuojamas eilėraščių cikle „Laikinas miestas“, yra slegiantis, tamsus, neviltingas (eil. „niekas nelaukė tavęs...“).
Daugelis kritikų vadina Miliauskaitės poeziją autentiška. Siekdama dienoraštiško, dokumentiško įtikinamumo, autentiškumo poetė pasitelkia fiksavimą, savotišką katalogavimą, išvardijimą, ir tai įgyja, anot Rimvydo Šilbajorio, „gilų poetišką rezonansą“. Miliauskaitei tuose išvardijimuose svarbi atminties gija, besidriekianti per daiktus, fotografijas, augalus (eil. „mano močiutės gėlės...“).
Vaikystėje nepatyrusi lepinimo, mokiusis internatuose Miliauskaitė brangino tikrą darbą, vertėsi pačios pagamintais daiktais, darė lėles XIX a. apdarais (kurios, kaip sakoma viename eilėraštyje, nusineša ir jos sielos dalį), rinko vaistažoles, rengdavosi savo megztais ir siūtais drabužiais. Ne tik žavėjosi XIX a., bet ir jos pačios gyvenimo būdas buvo panašus. Laikrodis be rodyklių, kurį nešiojo aksominiu dirželiu pasirišusi ant kaklo, galėtų būti gyvenimo „anapus laiko“ metafora. Nuo vaikystės svajojusi tapti poete, 1999 m. pelnė prestižinę Jotvingių premiją, o 2000 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.

Rimantas Kmita
Nijolė Miliauskaitė. Poezija.Sigitas Parulskis. Švari poezija, iškelianti labai seniai užmirštus potyrius, atminimus.Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie.Rimvydas Šilbajoris. Nijolė Miliauskaitė - sudėtingo paprastumo poetė.Nijolė Miliauskaitė. Prisistatymas Poezijos pavasaryje.Nijolė Miliauskaitė.Nijolė Miliauskaitė, Vytautas Bložė, 1984 m. Baisogala.

Ar žinote, kad...